Mano draugės mama gyvena rajone. Ji jau senai yra bedarbė, tačiau dėl to per daug nepergyvena – kadangi gyvena kaime, tai visos patiriamos išlaidos – tik mokestis už elektrą ir maistą (kuriuo aprūpina vaikai). Todėl realiai pinigų jai reikia nedaug. Anksčiau dirbo pas gretimus ūkininkus, kol atėjus krizei jie „sumažino darbuotojų skaičių“. Ji negauna pašalpos, bet jai ir nereikia. Kai reikėjo „atidirbti“ viešuosius darbus – eidavo padarydavo ir bėdos nebuvo. Jei kalbėti tiesiai ir atvirai – iš esmės ji darbo biržoje užsiregistravusi tik todėl kad nereikėtų mokėti PSD. Tačiau dabar kažkas sugalvojo, kad jų rajone nedarbas turi mažėti, todėl iš jos pradėjo reikalauti registruotis kas mėnesį (darbo birža tai rajono centre), o be to ją pradėjo siųsti į bet kokius darbų pasiūlymus, kokie tik pasitaiko tame rajone. Nesvarbu, kad darbas kitame rajono gale, nesvarbu kad autobusas pro tuos kaimus važiuoja tik penktadieniais ryte ir vakare, o pirmadieniais tik ryte – bedarbiui net nusigauti iki tos „darbo vietos“ „atsižymėti“ yra problematiška dėl to kad ir taip pinigų ne per daugiausia kad būtų galima švaistyti juos pasivažinėjimas į rajono centrą ar pasiplepėti su „darbdaviais“. Nesvarbu kad iki tos „darbo vietos“ reikia važiuoti „su persėdimu“ – nuo kaimo iki didesnio miestelio, o iš didesnio miestelio gaudyti kitą autobusą iki „darbo vietos“. O po to dar grįžti atgal. Nesvarbu, kad realiai joks žmogus net ir norėdamas negali sutikti dirbti nes paprasčiausiai nėra kaip nusigauti iki darbo vietos (mano draugės mama neturi nei mašinos, nei teisių). Susidarė įspūdis, kad darbo birža tik ir nori, kad žmogus kažkurioje vietoje susimautų (liaudiškai sakant – padarytų „FEILĄ“) – ar pavėluotų pristatyti kokią pažymą, ar atsisakytų darbo – kad tik jį būtų galima išbraukti iš bedarbių sąrašų… Dabar tenka važinėti iš Vilniaus tam, kad nuvežti ją į rajono centrą „atsižymėti“.

Vnž., tokia darbo sistema ir tokie žmonės dirbantys darbo biržoje ir kuriantys tokius nedarbo mažinimo planus sux

Manau, kad tai visiškai neobjektyvus straipsnis, nes net bankinių kortelių trūkumai bandomi pateikti kaip grynųjų trūkumai, o aiškūs grynųjų pinigų privalumai pateikiami kaip „abejotini“. Pvz., teigiama, kad atsiskaitymas bankinėmis kortelėmis kainuoja „pigiau“ – tačiau jei neturėčiau bankinės kortelės ir algą pasiiminėčiau grynais tai nereikėtų ir nuiminėti pinigų bankomate ir nereikės mokėti tų litų „už SAVO pinigų pasiėmimą, kas IMHO yra visiškas absurdas – negana to, kad tu duodi bankui palaikyti savo pinigus ir uždirbti (ne paslaptis kad tuo metu pinigai banke „dirba“), tai dar norėdamas pasiimti SAVO pinigus turi bankui mokėti mokestį (nors turėtų būti atvirkščiai). O straipsnyje tai bandoma pateikti kaip grynųjų pinigų trūkumas.

Juk netgi pačiame straipsnyje pasakoma, kad be grynųjų pinigų neišsiversi, tad vienu ar kitu atveju vis tiek reikės juos nuiminėti. Kodėl tada tai yra grynųjų pinigų trūkumas? Čia bankinių kortelių trūkumas.

Tas pats galioja ir kitiems straipsnyje pateikiamiems argumentams- jei algą pasiiminėtumėm grynaisiais pinigais nereikėtų „liestis prie purvinų bankomatų“. Tad „purvini bankomatai“ yra dar vienas didelis bankinių kortelių trūkumas, kuris bandomas pateikti kaip kortelių privalumas…

Ir tokių absurdiškų „pritempimų“ straipsnyje gausu.

Tuo tarpu grynųjų privalumai pateikiami kaip abejotini („sunku tvirtinti kaip yra iš tiesų“). Kad pinigus turint grynais geriau sekamos išlaidos – akivaizdu, apie tai daugiau buvo rašyta lietuviškoje blogosferoje, tik dabar nepamenu kur (man regis commonsense.lt rašė).

O jei dar pakalbėti iš kitos pusės – kiek bankinių kortelių aptarnavimas kainuoja pardavėjui? Kiek žinau kiekvienas pardavėjas norintis aptarnauti bankines korteles savo parduotuvėje moka mėnesinį mokestį už kiekvieną pardavimo tašką, plius dar reikia palikti apie 3% nuo parduotos sumos.

Todėl visokie tokie „skatinimai atsiskaityti elektroniniais pinigais“ kvepia užsakyta bankų propaganda, o valstybės siekis riboti atsiskaitymus grynais – tai ne kas kitas kaip bankų siekis įstatymais užsitikrinti pajamas be jokios rizikos. Juk bankas įdiegdamas tokį tašką pas pardavėją niekuo nerizikuoja – nei prekes perka, nei darbuotojus samdo, tik pasiima savo „otkatą“ nuo PARDAVIMŲ (net ne nuo pelno).

Piliečiu atžvilgiu tokie vyriausybės ribojimai būtų bankų reketo įteisinimas, nes priėmus ribojimus atsiskaitant grynaisiais kortelių turėjimo ir naudojimo įkainiai dar labiau išaugtų.

Sutinku, kad vyriausybei tenka nelengva užduotis kovoti su kontrabanda ir visa šešėline ekonomika, bet dėl to neturi kentėti paprasti piliečiai, o esant dabartinėmis sąlygomis daugiausia naudos turėtų ne visuomenė, o bankai.

Jei nuo beletristikos pereiti prie konkrečių faktų, kurie mane nustebino tai:

• kiek buvo triukšmo, kad su valstybės biudžetu yra blogai ir t.t. Imame Finansų ministerijos 2010 m. 9 mėnesių ataskaitą ir matome, kad biudžeto planas buvo viršytas beveik 1 mlrd. Lt. (~8% daugiau nei planuota).
• Nuėję į „Svarbiausi valstybės finansiniai duomenys“, o tiksliau į puslapį„Valstybės iždo vekselių palūkanų normos“ matome, kad šiuo metu Lietuvos vekselių palūkanos yra rekordiškai žemos – IV ketvirtyje jos siekė tik 1,69%! T.y. tokių palūkanų nebuvo net pačiais geriausiais „ekonomikos klestėjimo“ laikais. Tai tik rodo, kad investuotojai pamatė, kad vyriausybė tvirtai laikosi nustatyto kurso traukti Lietuvą iš duobės ir jos taikomos priemonės yra ypač tinkamos.

Beje, žvelgiant į palūkanų normų kitimą labai aiškiai matosi kaip skolintojai žiūri į Lietuvos valdžios pasikeitimus. Kadangi statistika pateikiama nuo 1999 m. kitimas labai vaizdžiai iliustruoja politikos įtaką Lietuvos ekonomikai:
1999 m. skolinimosi palūkanos yra ypač aukštos (~10%, 1999 m. IV ketvirtyje netgi siekia 15%) – labai aiški Rusijos krizės įtakos Lietuvos ekonomikai pasekmė. 1999 m. lapkričio 3 d. premjeru pirmą kartą tampa A.Kubilius ir nuo pat 2000 m. I ketvirčio skolinimosi palūkanos ima drastiškai mažėti ir per metus (iki 2000 m. IV ketvirčio kai įvyko Seimo rinkimai ir buvo išrinkta nauja vyriausybė) sumažėja iki 6%. Toliau palūkanų norma tolygiai mažėja ir vadovaujant Paksui (2000 pabaiga – 2001 m. birželis) ir Brazauskui (2001 – 2004). Tačiau po 2004 m. seimo rinkimų ir daugumą iškovojus LSDP, situacija radikaliai keičiasi – 2005 m. palūkanų norma dar laikosi tris ketvirčius, tačiau nuo IV ketvirčio pradeda kilti į viršų ir kai vyriausybei imasi vadovauti G.Kirkilas palūkanų normų kilimas įgauna pagreitį – su kiekvienu ketvirčiu jos auga vis daugiau ir Kirkilo kadencijos pabaigoje jos beveik siekia 8%. Po seimo rinkimų pasikeitus daugumai ir už vyriausybės vairo stojus A.Kubiliui palūkanos dar kurį laiką dėl inercijos (du ketvirčius) kyla, po to pradeda staigiai leistis, kol pasiekia dabartinius – rekordinius! – 1,69%. Ar dar reikia kokių nors komentarų? Ar buvo kur nors žiniasklaidoje tuo pasidžiaugta? Ne, jiems svarbu tik išpilti purvo dozę ir sukiršinti žmones…

NiMh - esant tokio pat dydzio lengvesne uz NiCd, mazesnis „atminties efektas“. atlaiko apie 500 ciklu. savaiminio iškrovimo procentas per diena 1-5%. pageidautinas pilnas iskrovimas-pakrovimas karta per 3 mėn.

Li-ion – pats populiariausias bateriju tipas sio metu. neturi „atminties“. atlaiko apie 300-400 ciklu. turi pakrovimo kontrolio schema (t.y. kai baterija pasikrove, ji pati atsijungia). kraunama ikrovikliu su pakrovimo kontroliu. bijo salciu, ir greitai praranda talpumą minusinei temperaturai. Nenaudojant toki akumuliatorių kaip ir Li-pol reikia laikyti bent 50% pakrautu, kad neprarastu savybių.

Li-Pol – irgi „atminties“ neturi. Atlaiko apie 150-250 ciklų. Tai pat su įmontuota pakrovimo kontrolės schema. Esant tokio pačio dydžio yra lengvesnė už Li-ion, ir mažiau praranda talpumo esant minusinėje temperatūroje. Savaiminio išsikrovimo procentas apie 1-2% per menesį. Nemėgsta „trumpų sujungimų“, kadangi palaiko pakrovimo kontrolės schemą ir gali perdegti saugiklis ar net pati schema!

tai va, kiekvienas akumuliatorius turi savo „gyvenimo“ laikotarpi, taip sakant pakrovimo-iskrovimo ciklus, po kuriu jis „mirsta“. priklausomai nuo gaminamos beterijos kokybes ir eksploatacijos salygu ji ir „gyvena“.
kadangi NiCd ir NiMh siu tipu akumulitorius mazejant talpumiui galima „pratampyt“ padaridami pilna iskrovima-pakrovima tuo panaikinus kristalizavusi medziaga ribojancia „atminti“. su Li-ion ir Li-pol tuo nepadarysim nes talpumui mazejant siu tipu akumuliatoriu procesas nenukreipiamas todel , kad siuose elemetuose panauduoti metalai skirti veikti tik tam tikram laikotarpiui.

informacija paima iš „Bitė plius“ forumo

Populiacija – tai tiriamos aibės dydis.
Patikimumas – tai skaičius, parodantis su kokia tikimybe galime tvirtinti kad mūsų teiginys teisingas.
Paklaida – tai galimus neatitikimus apibrėžiantis skaičius.
Imtis – tai aibės vienetų skaičius, kurį reikia ištirti norint gauti norimo tikslumo ir patikimumo rezultatą.

Reikalinga imtis statistikoje paskaičiuojama pagal sudėtingą formulę, kurios čia tikrai nepateiksiu. Tačiau internete yra pakankamai daug internetinių „online“ skaičiuotuvų imties apskaičiavimui kurie paskaičiuoja norimą imti, kad tai galėtų padaryti ir nenusimanantis žmogus.

Jau senai žinojau, kad Lietuvoje sociologai atlikdami apklausas apklausia šiek tiek daugiau nei 1000 žmonių (būna 1040 – 1080). Su anksčiau pateiktoje nuorodoje esančiu skaičiuotuvu nesunku paskaičiuoti, kad jie apklausas atlieka su 95% teisingumu ir 3% paklaida.

Kas įdomiausia, kad statistiškai imties skaičius su populiacijos dydžiu koreliuoja visiškai netiesiškai. t.y. ar populiacija yra Lietuvos žmonės (3 300 000) ar JAV (300 000 000 žmonių), vis tiek pakanka apklausti apie 1060 žmonių, kad su 95% tikimybe ir 3% paklaida galėtume pasakyti absoliučiai visų žmonių nuomonę. Be abejo, su sąlyga kad imties elementai iš populiacijos parinkti visiškai atsitiktinai.

Imtis labai staigiai auga jeigu mes norime turėti kuo mažesnę paklaidą ar kuo didesnį tikslumą. Tačiau netgi imant 99% tikslumą ir 3% paklaidą – praktiškai nesvarbu kokio dydžio populiacija, ar ji 10 000 ar 1 000 000 000 (Kiniija ) imtis nustoja augti ties 1849 elementais. T.y. tų 1849 elementų imties pakanka, kad nusakyti viso milijardo nuomonę su 99% tikslumu ir 3% paklaida.

Čia jau būtų galima grįžti nuo statistikos ir matematikos prie realaus gyvenimo. Dažnai sakoma, kad seimas atstovauja „visos tautos valią“. Tačiau net paėmus Lietuvos skaičius ir įstačius į skaičiuoklę aiškėja, kad Lietuvos seimas sprendimus priima (statistiškai) maždaug 90% teisingumu su 7% paklaida.

Dar reikia įvertinti realaus gyvenimo faktorius. Tokius kaip kad korupcija, kuri visiškai neleidžia teigti, kad duota imtis yra atsitiktinė (kas yra privaloma statistikoje) – gaunasi kad imtis yra paveikta, o tai reiškia tą patį ką ir parinkta ne atsitiktinai, o išrenkant tinkamus elementus.

Iš čia ir kyla tolesnė idėja: Lietuvai reikia ne mažinti seimo narių skaičių, kaip kad siūlo kai kurios partijos, o atvirkščiai – didinti, ir būtų gerai, jei seime būtų bent 1850 narių. Žinoma, tie nariai, kaip tikri statistiniai elementai turėtų ir algą gauti ne 8 000 – 10 000 Lt., o statistinę vidutinio Lietuvos piliečio – ~1800 Lt. (man rodos tokia dabar yra vidutinė alga). Ir be abejo – jokių kanceliarinių, reprezentacinių išlaidų, priedų ar automobilių pirkimo/nuomos. Tada galbūt realiau jaus kaip gyvena paprasti žmonės.

Paskaičiuokim:
turim 141 seimo narį su 7000 Lt. alga + įvairūs priedai už darbus komisijose ir pan., kurie, kaip skelbia žiniasklaida, susidaro dar keletą tūkstančių. Tad iš viso dabar seimo narys gauna apie 10 000 – 12000 Lt.

Skaičiuojam:
141 x 10 000 = 1 410 000 Lt.
1850 x 1800 = 3 300 000 Lt.

Išlaidos tris kartus didesnės. Bet vėl grįžtant prie statistikos ir žiūrint kaip, pvz., vieno nario „palenkimas“ į savo pusę turi įtakos visam balsavimo rezultatui ir kokias tai turi pasekmes po to paprastiem piliečiam… Gal geriau sumokėti tuos varganus 3,3 milijono? (Labai simboliška, kad gaunasi lygiai 1 Lt. nuo kiekvieno Lietuvos piliečio per mėnesį )

Juo labiau, kad turint tokį didelį seimą atsiranda dar vienas didelis pliusas – 1850 žmonių nepapirksi, arba išlaidos pasidarys tokios, kad Lietuvoje jos niekada neatsipirks. O jei kažkokia suinteresuota grupė ir „palenktų“ vieną-kitą seimo narį į savo pusę, tai jų balsai ištirptų dar kitų narių.

Be abejo, dabartinio mūsų seimo procedūros visiškai netiktų tokio dydžio seimo darbui, tad viską tektų keisti iš pagrindų, o to daryti vargu ar kas nors ryšis. Bet kodėl gi nepasvajoti? Pvz., seimo nariai galėtų būti renkami kasmet 4 metų kadencijai, po 462,5 nario per metus (t.y. vienais metais – 462 nariai, sekančiais – 463 nariai, p oto vėl 462 ir sekančiais – 463 ) – taip vyktų nuolatinė rotacija ir nebūtų taip, kad išrenkami kažkokie žmonės ir po to 4 metus keikiamasi „kas per velniai pakliuvo valdžion“ Taip pat būtumėm išgelbėti nuo visokio plauko „gelbėtojų“ – kasmet juk neateisi su tuo pačiu šūkiu „gelbėti Lietuvos“.

Va tokie mano šios dienos pasvarstymai.

Tai kad M.Starkevičiūtė ignoruoja (net neabejoju – specialiai) tokius faktus bent jau mano akyse ją pastatė į vieną gretą su tokiais „politinėm prostitutėm“ kaip A.M.B., G.Kirkilas, V.Blinkevičiūtė… Darosi panašu, kad ji bus dar vienas socdemų įrankis kovojant sekančiuose seimo rinkimuose

Aplamai niekada nemėgau Brazausko ir jo politikos, bet dabar darosi iš viso šlykštu kai iš AMB bandoma daryti šventąjį. Visiškai pritariu tam, apie ką kalba Tomas Čyvas savo blogo įraše