Būna taip gyvenime – atrodo galvoji ir supranti kas vyksta, bet kai susiduri realiai, supranti kad nė velnio nėra taip, kaip galvojai… Jei eiti prie reikalo tai aš čia kalbu apie nedarbo mažinimo priemones. Džiugu internete skaityti naujienas apie mažėjantį nedarbą, tačiau dabar kai teko susidurti pačiam, tai atrodo kad kažkas daro “popierinį” mažinimą, o kokia situacija yra realiai tai taip ir nesuprasi. Nes mano asmeninė patirtis rodo, kad viena iš priemonių taip mažinant nedarbą – siekimas išbraukti žmogų iš bedarbių sąrašų, o ne noras jam tikrai padėti. Viena iš priemonių – siūlymas tokiomis sąlygomis, kokiomis tikrai žmogus negalės dirbti.
Mano draugės mama gyvena rajone. Ji jau senai yra bedarbė, tačiau dėl to per daug nepergyvena – kadangi gyvena kaime, tai visos patiriamos išlaidos – tik mokestis už elektrą ir maistą (kuriuo aprūpina vaikai). Todėl realiai pinigų jai reikia nedaug. Anksčiau dirbo pas gretimus ūkininkus, kol atėjus krizei jie “sumažino darbuotojų skaičių”. Ji negauna pašalpos, bet jai ir nereikia. Kai reikėjo “atidirbti” viešuosius darbus – eidavo padarydavo ir bėdos nebuvo. Jei kalbėti tiesiai ir atvirai – iš esmės ji darbo biržoje užsiregistravusi tik todėl kad nereikėtų mokėti PSD. Tačiau dabar kažkas sugalvojo, kad jų rajone nedarbas turi mažėti, todėl iš jos pradėjo reikalauti registruotis kas mėnesį (darbo birža tai rajono centre), o be to ją pradėjo siųsti į bet kokius darbų pasiūlymus, kokie tik pasitaiko tame rajone. Nesvarbu, kad darbas kitame rajono gale, nesvarbu kad autobusas pro tuos kaimus važiuoja tik penktadieniais ryte ir vakare, o pirmadieniais tik ryte – bedarbiui net nusigauti iki tos “darbo vietos” “atsižymėti” yra problematiška dėl to kad ir taip pinigų ne per daugiausia kad būtų galima švaistyti juos pasivažinėjimas į rajono centrą ar pasiplepėti su “darbdaviais”. Nesvarbu kad iki tos “darbo vietos” reikia važiuoti “su persėdimu” – nuo kaimo iki didesnio miestelio, o iš didesnio miestelio gaudyti kitą autobusą iki “darbo vietos”. O po to dar grįžti atgal. Nesvarbu, kad realiai joks žmogus net ir norėdamas negali sutikti dirbti nes paprasčiausiai nėra kaip nusigauti iki darbo vietos (mano draugės mama neturi nei mašinos, nei teisių). Susidarė įspūdis, kad darbo birža tik ir nori, kad žmogus kažkurioje vietoje susimautų (liaudiškai sakant – padarytų “FEILĄ”) – ar pavėluotų pristatyti kokią pažymą, ar atsisakytų darbo – kad tik jį būtų galima išbraukti iš bedarbių sąrašų… Dabar tenka važinėti iš Vilniaus tam, kad nuvežti ją į rajono centrą “atsižymėti”.
Vnž., tokia darbo sistema ir tokie žmonės dirbantys darbo biržoje ir kuriantys tokius nedarbo mažinimo planus sux 
